Perdegimas nėra tinginystė ir nėra silpnumas — tai kūno ir proto atsakymas į metų metus savęs ignoravimo be sustojimo. Šis tekstas nėra rašytinė teorija, tai yra kelionės reflekcija kurią pergyvenau pats: laikotarpis, kai valdžiau kelis projektus be sistemos, be planų, be poilsio, be pagarbos kad esu patirtį ir gyvenimą turintis žmogus, ir to pasekoje aš sugriuvau. Tame periode turėjau lūkesčius kurie mane skandino, o ne gelbėjo.
Čia perskaitysi apie tai kodėl sėkmė nieko nejaučia, kas iš tikrųjų yra vienatvė šiame kelyje, ir ką daryti šiandien, jei jau esi arti krašto.
Kaip atrodo verslininko perdegimas
Mano perdegimas neatrodė kaip filmuose. Neatrodė kaip vienas blogas mėnuo. Jis atrodė kaip metai, kai valdžiau kelis projektus vienu metu — be sistemos, be protokolų, be aiškių procesų, be realistiškų lūkesčių tarp to, ko reikalavau iš savęs, ir to, ką iš tikrųjų buvo įmanoma padaryti esamoje situacijoje. Tuo pačiu metu vengiau poilsio, artumo santykiuose, tylaus laiko su savimi — visas dėmesys buvo skirtas pasiekti rezultatą, padaryti daugiau, geriau, rimčiau, pakankamai geriau, ir “taisyti save”, nors vietoje to galėjau leisti sau iš naujo susijungti su griuvėsiais, kuriuos pats susikūriau savo sąmonėje, ir matydamas tai kas vykstą galėjau leisti sau nurimti, ir duoti erdvės.
Šią dalį svarbu pasakyti tiesiai šviesiai: perdegimas retai atrodo kaip vienas įvykis. Jis atrodo kaip lėtas, nepastebimas nuosėdis — diena po dienos, sprendimas po sprendimo neduoti sau to, ko norisi, tai kas yra būtina, kol vieną dieną kūnas ar protas tiesiog pasako “ne”.
Kodėl sėkmė nedžiugina
Prisimenu savo pirmąjį penkiaženklį mėnesį. Tai buvo stiprus, šventiškas jausmas — bet iškart po jo atėjo baimė, abejonė, stygiaus jausmas. Ne todėl, kad pinigų buvo mažai, o todėl, kad mano santykis su pinigais buvo sulaužytas dar gerokai anksčiau, ir maža sėkmė tiesiog apšvietė tą lūžį ryškiau, nei bet kada anksčiau.
Antrasis penkiaženklis mėnuo atrodė visiškai kitaip. Jame nebuvo nei baimės, nei abejonės — tik dėkingumas. Skirtumas? Tarp pirmo ir antro praėjo devyni mėnesiai, ir tie devyni mėnesiai buvo sąmoningai skirti darbui su savo santykiu su pinigais. Tai yra faktas, kurį verta įsidėmėti: sėkmė nedžiugina ne todėl, kad tikslas neteisingas. Sėkmė nedžiugina, kai pasieki ją su nesutvarkytu vidiniu pagrindu, ant kurio jos suvokimas stovi.
Vienatvė viršūnėje
Šioje dalyje esu dėkingas už tai, ko dauguma žmonių neturi: kai buvau giliausiame taške, turėjau su kuo kalbėtis. Mano broliai. Vienas iš mano mentorių, daktarė Zsuzsanna Fajcsak. Jie visi suvaidino savo vaidmenį, padėdami man išeiti iš tos vienatvės. Bet čia yra dalykas, kurio pagalba pati savaime neišsprendžia: turėjau pats surasti šaknis — kodėl aš ten atsidūriau iš pradžių. Nėra prasmės gauti pagalbą, jei po kito audros ritmo vėl grįši į tą pačią vietą.
Vienatvė viršūnėje nėra draugų trūkumas. Tai dažnai yra vienatvė tarp žmonių, kurie mato tik tavo rezultatus, ne tavo procesą. Ir kol nesurandi bent vieno žmogaus ar erdvės, kurioje gali parodyti procesą, ne tik rezultatą — vienatvė lieka, net jei kambarys pilnas.
Ką daryti šiandien
Ne teorizuoju, dalinuosi apie tai, ką pats darau, kai jaučiu, kad artėju prie krašto:
Sustok. Nuramink protą. Medituok. Kvėpuok. Pasportuok. Sveikai, lėtai ir susitelkęs pavalgyk. Prasibėk. Pasikalbėk su nepažįstamu žmogumi. Panuobodžiauk vieną ar dvi dienas — leisk sau tiesiog nieko neveikti. Pažiūrėk komediją. Nevartok maisto perdirbinių, cukraus pilnų gėrimų. Venk alkoholio ir kitų svaigalų, jeigu jauti jiems trauką iškask to šaknis. Leisk sau išbūti tą jausmą, kad ir koks jis būtų, vietoj to, kad jį numalšintum bėgdamas nuo jo per stimuliacijas. Praktikuok kūno skanavimą — grąžink dėmesį į kūną, ne tik į galvą. Rašyk žurnalą.
Nė vienas iš šių žingsnių nėra stebuklas, tačiau kartu jie yra kelias atgal į kūną, kuris seniai buvo paliktas vien tam, kad “darbas būtų padarytas”.
Kada reikia profesionalios pagalbos
Yra riba tarp nuovargio ir kažko gilesnio, ir aš nesu tas, kuris gali tau tiksliai pasakyti, kur ji tavyje yra. Bet turiu vieną klausimą, kuris man pačiam padėjo daugiau nei bet kuri technika: paklausk savęs, kur tu to išmokai, kur tu tai patyrei pirmą kartą, ir ko tu ten nesupratai, ar gal tiksliau būtų, kur buvai nepajėgus, protiškai ar emociškai suprasti to realybę — ir kaip būtent tai sukūrė tau kančią, kurią jauti dabar. Jei atsakymas neateina, arba jei jautiesi ne tik pavargęs, o tarsi negalintis funkcionuoti, negalintis rasti prasmės, negalintis sustoti verkti, pykti, bijoti ar jausti — tai nebe pokalbio su savimi klausimas. Tai momentas kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Ne silpnumo ženklas. Tas pats sąmoningas ar ne elgesys, kuris tave atvedė čia, gali tave iš čia išvesti — bet kartais tam reikia kito žmogaus profesionalios pagalbos, ir tai yra visiškai teisinga.
Mano paties istorijos dalis, kurią čia dalinuosi — gyvenimas autobusiuke, skolos, po trauminės panikos atakos, agresija, svaiginimasis, ir atsigavimas. Dešimtmetis darbo su savimi, siekiant išgelbėti skęstantį, kuris nuoširdžiai norėjo suprasti kas jam nutiko, ir kaip jis atsidūrė ‘’iki kaklo’’. Tas laikotarpis, apie kurį kalbu atviriausiai, prasidėjo tada, kai nebuvau dar pajėgus suprasti savęs, pasirūpinti savimi, savo gerbuvių, savo maistu, tuomet aš negirdėjau savęs, tuomet aš girdėjau žmones kurie mane formavo, žmones kurie tuo metu gyvenimę suprato ir darė tai kas jiems atrodė tinkama, elgėsi tik taip kaip buvo pajėgus. Tačiau visi tie dalykai kurie mums įvyko kažkada, jie diktuoja mūsų gyvenimams. Stresas, įtampa, atsakomybės vengimas, nenoras pažiūrėti į save ir savo elgesį priveda mus prie to kad patiriame etapus, kuriose įvyksta bankrotai, nelaimės, sveikatos sunkumai ir kiti išbandymai kurie mus priverčia elgtis kitaip.
Tai kas nutiko man sunkiausiai verslo metais, nebuvo vieno blogo sprendimo padariniai, tai buvo metai metų akumuliotų sprendimų, patirčių, ir vengimo. Tai buvo modelis, kurį turėjau išmokti nutraukti, ir pakeisti tokiu kuris man tarnautų, atneštu laimę, gausą, ir klestėjimą.
Jei šiuo metu esi arti krašto, arba jau jį praėjai — tavo istorija verta būti išgirsta, ne tik pergyventa vienam. Įkūrėjų dienoraštis yra vieta, kur steigėjai dalinasi tuo, ko dažniausiai niekam neparodo — pakilimais, nuosmukiais, tuo, kas iš tikrųjų vyksta viduje. Skaityk daugiau: Čia
Jeigu nori gauti palaikymą, patarimą, ar partnerį kuris tave supranta, prisijunk prie mūsų bendruomenės ir tokį rasi – Čia
